Teisingas langų montavimas

Teisingas langų montavimas

Teisingas langų montavimas

Šiuolaikinio lango teikiami privalumai didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip kvalifikuotai buvo atlikti lango montavimo darbai ir kokiomis medžiagomis buvo užsandarinamas tarpas tarp lango rėmo ir sienos. Šiuo metu langų keitimas ar naujų langų montavimas nėra ypatingai sudėtingas statybos darbas. Per daugelį metų langų montuotojai įgijo patirties, perprato esminius tvirtinimo, sandarinimo ir apdailos principus. Tačiau klaidų montuojant langus nesumažėjo. Norint aptarti visas montavimo klaidas ko gero reikėtų parašyti storą knygą, tačiau pabandykime įsigilinti į siaurą, bet svarbią sritį – langų siūlių sandarumo užtikrinimą.

Svarbiausios klaidos nepasikeitė nuo pirmųjų plastikinių langų montavimo. Nors statybinės medžiagos sparčiai patobulėjo, tačiau dažniausiai koją pakiša žmogiškasis faktorius. Pagrindinės klaidos – neteisingas tvirtinimo elementų naudojimas, siūlių sandarinimas nenaudojant garo ir aplinkos vandens izoliacinių juostų, nemokšiškas besiplečiančių sandarinimo putų panaudojimas.
Respublikinė langų ir durų gamintojų asociacija parengė ir išleido naujas taisykles Langų, durų ir jų konstrukcijų montavimas ST 2491109.01.2008. Statybos taisyklės parengtos laikantis STR.1.01.05:2002 Normatyviniai statybos techniniai dokumentai. Statybos taisyklės yra normatyvinių statybos techninių dokumentų dalis, priklausanti savanoriškai taikomų normatyvinių statybos techninių dokumentų sričiai. Naujosios taisyklės parengtos įvertinant tai, kad langų, durų ir jų konstrukcijų pramonėje buvo įdiegta nemažai naujovių, lango sistemoje naudojami tobulesni varstymo mechanizmai, atsirado naujų sandarinimo medžiagų, kurios nustato kokybiškai aukštesnius reikalavimus langui montuoti. Taisyklėse didelis dėmesys skiriamas sandarinimo klausimams.

Gyvenamųjų pastatų mikroklimato problemos
Teisingas langų ir durų montavimas turi labai didelę įtaką energijos taupymui. Šiuolaikinės statybinės ir termoizoliacinės medžiagos leidžia gerokai sumažinti šilumos nuotėkius iš pastatų. 
Kai montuojant užtikrinama pastato jungčių izoliacija, tačiau patalpose − nepakankama ventiliacija ir oro kaita, bėgant laikui, atsiranda drėgmė, sutrinka montavimo putų šiluminės izoliacijos savybės. Dėl to sumažėja šiluminė varža lango rėmo ir sienos sujungime, atsiranda šilumos nuotėkis, padidėja drėgmė, aplink langus ir duris atsiranda pelėsių ar irimo požymių. Problemos dėl netinkamai pasirinktų langų montavimo medžiagų arba užpildytų montažinių ertmių dažnai priveda prie labai nemalonių pasekmių eksploatuojant.

Montažinių medžiagų panaudojimas
Lango ir sienos jungtis turi kompensuoti judėjimą ir apkrovas, tai yra turi atitikti bendrus fizinius reikalavimus ir absorbuoti jėgų pasikeitimus tarp pastato ir lango rėmo, temperatūros pokyčius, vibraciją ir kitus su statybos darbais susijusius judėjimus. Tai pasiekiama naudojant tinkamas tik konkrečiai funkcijai atlikti skirtas montažines putas ir izoliacines juostas. Pagrindinis langų montavimo principas − išvengti drėgmės perdavimo iš vidaus į montažinę siūlę. Vidaus siūlės turi būti sandaresnės nei su išore besiribojančios siūlės. Kad į montažines putas nepatektų garų iš patalpų, naudojamos specialios garo difuzinės juostos. Vidinėje lango pusėje naudojama garams nepralaidi garo izoliacinė butilo arba aliuminio juosta arba specialūs hermetikai. Garo izoliacinė vidaus juosta naudojama, kai glaistomi ar tinkuojami vidiniai angokraščiai − šios medžiagos limpa prie juostos. Jei angokraščiai bus dengiami gipso kartono plokštėmis arba uždengiami plastikinėmis dailylentėmis (vadinamoji sausa apdaila), gali būti naudojama aliuminio juosta, kurios viena pusė padengta lipnia butilo kaučiuko juostele.

Pagrindinis lango sujungimo principas − iš vidaus sandariau nei iš išorės. Būtina padaryti viską, kad kiek įmanoma mažiau garų per siūlę iš kambario patektų į montažinę siūlę. Šiluminės izoliacijos savybėms išsaugoti poliuretano putos iš vidaus turi būti apsaugotos nuo drėgmės ir garų.

Išorinė montažinės jungties dalis yra veikiama atmosferos veiksnių (lietaus, UV spindulių, temperatūros pokyčių), todėl turi būti apsaugotos. Kai angokraštis yra su užkarpėle, patikima apsauga nuo atmosferos poveikio yra besiplečianti juosta. Ji klijuojama iš lauko pusės tarp užkarpėlės ir lango vertikaliose bei horizontalioje viršutinėje lango dalyje. Savaime besiplečiančios sandarinimo juostos pagamintos iš akrilo dispersija impregnuoto poliuretano, todėl neabsorbuoja vandens, bet yra pralaidžios garams. Juostelė būna suspausta, bet pradėjus dirbti plečiasi, užpildo tarpus bei nelygumus.
Lango išorinėje apatinėje dalyje klijuojamos specialios garams pralaidžios hidroizoliuojančios juostos, kurios apsaugo, kad drėgmė nesiskverbtų po lango apačia ir užtikrintų garų difuziją iš vidurinio sluoksnio į išorę.

Montažinių putų naudojimas
Langų zonoje turi būti naudojamos tik šiuo tikslu pagamintos putos, kurių šilumos laidumo koeficientas − ne mažesnis nei 0,03 W/mK. Šios putos pasižymi labai mažu antriniu plėtimusi, kitaip tariant, jos plečiasi ne daugiau numatytojo storio. Langams ir lauko durims skirtos poliuretano putos vandens garus išleidžia į išorę. Jos turi būti veiksmingai apsaugotos nuo UV spindulių poveikio ir vandens. Išorinė putų apsauga turi būti pralaidi vandens garams, bet nepralaidi vandeniui.
Prieš purškiant putas, svarbu gerai nuvalyti apatinę lango angos vietą ir nugruntuoti ją specialiu gruntu. Išpūtus putas, jos plečiasi, stingsta, o vėliau šiek tiek susitraukia. Jei nuo paviršiaus nebuvo nuvalytos dulkės ir jis nebuvo sutvirtintas gruntu, putos nuo angokraščio tiesiog atplyš.

Klaidos montuojant langus
Montuojant langus padaromos kelios būdingiausios klaidos, kurias galima suskirstyti į labai aiškias kategorijas – lango išėmimas ir naujo tvirtinimas (taip pat ir matavimo darbai), putų naudojimas, neteisingas ar neatsakingas technologinių juostų naudojimas.
1. Prieš išimant seną lango rėmą, būtina pamatuoti pagamintą langą − ar jis atitinka matmenis. Pirmosios klaidos keičiant langus padaromos išėmus senus langus ir ruošiant angas naujiems langams montuoti. Nemažas dėmesys turėtų būti skiriamas paruošiant angokraščio paviršių. Būtina pašalinti atskilusias dalis, išsiurbti dulkes ir nugruntuoti paviršių.
2. Kita dažnai daroma klaida – į plyšius purškiama per daug montavimo putų, be to, purškiamas vienas jų sluoksnis. Dėl pernelyg storo sluoksnio tinke gali rastis įtrūkimų. Kuo didesnis yra montavimo putų paviršius, tuo daugiau drėgmės jos įgeria. Sumažinti putų plotą galima įterpiant polistireninio putplasčio plokštes.
3. Tinkuojant angokraščius iš išorės ir vidaus, apsaugoti putas nuo drėgmės, esančios patalpoje, tinko garo izoliacijos nepakanka. Vandens garai be kliūčių patenka į montažinį sujungimą (montavimo putas). Tinkuojant vidinį angokraštį, o iš išorės panaudojus silikoninį hermetiką, gaunamas vadinamasis šiltnamio efektas. Per tinką garai lengvai patenka į montavimo putas, tačiau per hermetiką nepasišalina. Drėgmė kaupiasi siūlėje, vėsta ir kondensuojasi.

Architektūros ir fizikiniai principai
Pastato viduje tarp šiltų ir vėsių vietų juda oras. Šiluma iš aukštesnės temperatūros zonos visada juda ten, kur yra mažesnė temperatūra. Dėl temperatūros mažėjimo kinta oro prisotinimo vandens garais lygis − jis vadinamas santykiniu drėgnumu. Mažėjant garų temperatūrai ore iki 100 proc. soties būklės, susidaro kondensacija.
Ant senų, nepakankamai izoliuotų langų ant stiklo galima pamatyti rasos lašus. Sumontavus naujus, modernius langus, kurių šiluminės izoliacinės savybės labai geros, drėgmė gali kondensuotis tarp langų rėmų ir mūro, kai izoliacines medžiagas sudaro tik poliuretano montavimo putos.
Neapsaugotos poliuretano montavimo putos prisotinamos vandens garų, taip gerokai pablogėja jų šiluminės izoliacinės savybės. Sumažėja paviršiaus temperatūra lango rėmo prijungimo vietose ir susidaro terminis tiltelis. Šios vietos gali rasoti, drėkti arba ant angokraščio vidinės dalies atsirasti pelėsių.
Mažėjant temperatūrai, keičiasi santykinis oro drėgnumas, ir gali prisisotinti iki 100 proc. Tuo metu vandens garų perteklius kondensuojasi ant šaltų paviršių. 
Pažymėtina, kad kalbant apie fizikos dėsnius, prastai izoliuoti pastatai ir langų montažinės siūlės yra pagrindinė vandens garų kondensacijos priežastis ten, kur šaltesnis paviršius. Taip atsiranda šilumos nuostolių ir susidaro netinkamos gyvenimo sąlygos. Užkirsti kelią šiems reiškiniams galima naudojant tinkamas statybos technologijas. Viena iš prevencinių priemonių − sujungimo siūlei sudaryti ir palaikyti sausą bei izoliacinę funkciją.
Poliuretano putų drėgmės įgeriamumas yra gana didelis. Drėgmė skverbiasi ne tik iš periferinės sienos, bet ir iš patalpos. Keturi šeimos nariai per vieną dieną vidutiniškai išskiria 10 litrų vandens drėgmės (virimas, skalbimas, vonios kambarys). Kai ventiliacija nepakankama, didelė dalis drėgmės kondensuojasi ant vėsių paviršių (skverbiasi į montažinę siūlę ir virsta vandeniu).

Montavimas pagal fizikos dėsnius
Didžiausius šilumos nuotėkius iš pastato, kuriame sumontuoti nauji langai be reikiamų garo izoliacinių medžiagų, geriausiai parodo termovizinė nuotrauka. Teoriškai šias klaidas galima paaiškinti panagrinėjus lango rėmo ir sienos sujungimo pjūvį su izotermos schema. Norint išvengti vandens garų kondensacijos, drėgmės ir pelėsio atsiradimo uždarose patalpose ant angokraščio ar lango rėmo, būtina užtikrinti, kad temperatūra bet kuriame lango vidinės pusės taške būtų ne mažesnė nei +13 °C.

http://www.ekspertai.lt